Kandidatas į prezidentus V. Andriukaitis: esu žmogus, kuris nieko nebijo

Kandidatas į prezidentus V. Andriukaitis: esu žmogus, kuris nieko nebijo

Socialdemokratų partijos kandidato į prezidentus Vytenio Andriukaičio kalba, pasakyta spaudos konferencijoje.

Mieli Lietuvos žmonės, Lietuvos pilietės ir piliečiai,

Kreipiuosi į Jus apsisprendęs būti kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidento postą. Turiu prisipažinti, kad tai buvo vienas sunkiausių apsisprendimų šiandieniniame mano gyvenime. Daugybę dienų ir naktų svėriau visus „už“ ir „prieš“. Suvokiu didelę šio žingsnio atsakomybę ir svarbą. Kaip ES Komisarui teko gana dažnai laikytis Lietuvoje. Neslėpsiu, nuolatos buvau atakuojamas klausimo – „Na, kaip, Vyteni, eisi į rinkimus?“.

Didelis žmonių entuziazmas ir palaikymas mane skatino vis rimčiau susimąstyti. Visų pirma, susimąstyti, ką aš galiu duoti savo Tėvynei, jos žmonėms, ką galiu padaryti, kad Lietuvos vardas būtų siejamas su šalimi, kurioje netoleruojama didelė nelygybė, neteisybė, kurioje gerbiamas kiekvienas žmogus ir jo pažiūros, kurioje socialinis teisingumas yra pats svarbiausias, o kiekvienas gali augti, mokytis, tobulėti, kurti ir dirbti tikėdamasis solidarios kitų pagalbos. Pagaliau, ką galiu duoti savo šaliai, kad tarptautinėje bendruomenėje jos tariamas vardas asocijuotųsi su aukšta diplomatine kultūra, aktyviu tarptautiškumu, gebėjimu klausytis ir girdėti, kurioje klestėtų demokratija, kultūra, mokslas ir būtų gerbiamos visos žmogaus teisės. Kad Lietuvos vardas būtų tariamas su pasididžiavimu.

Ko gero, atsiras daug skeptikų, sakančių – nieko čia nepakeisi ir nieko naujo nebus.  Nesutinku. Matau daug sprendimų kuriais Lietuva nepasinaudoja.  Matau daug gabių žmonių, kurie gali juos įgyvendinti.

Mano rinkiminė kampanija bus gana trumpa – vos pusantro mėnesio, nes vis dar esu saistomas savo pareigų ir  įsipareigojimų dabartinėje savo pozicijoje Europos Komisijoje. Turiu pabaigti svarbius darbus, nes esu atsakingas už labai sudėtingas ir rimtas sritis – sveikatą ir maisto saugą. Bet pažadu, per šį trumpą laikotarpį esu pasiruošęs pasimatyti, diskutuoti, susitikti su kiekvienu iš Jūsų. Esu pasiryžęs detaliai nupasakoti kaip toliau statyti Lietuvą savo namuose, Europoje ir pasaulyje.

Nesu politikos naujokas, daugelis mane pažįsta. Ir daugelis jau turi vienokią ar kitokią nuomonę apie mane. Kai kurie išankstinę, kai kurie suformuotą žiniasklaidos, kai kurie atsiradusią po bendrų susitikimų, diskusijų, sprendžiant bendras problemas ar net akimirkai susitikus.

Visgi, leiskite man trumpai priminti svarbiausius savo gyvenimo faktus, formavusius mano asmenybę, pasaulėžiūrą ir suteikusius galimybę plačiai matyti pasaulį.

Gimiau 1951 metais Šiaurės Sibire, toli už poliarinio rato. Pirmus šešerius gyvenimo metus praleidau Tyt-Ary ir Kiusiure, vienuose iš atšiauriausių Gulago lagerių, kur buvo ištremti mano tėvai.

Kaip ir mano tėvas Alfonsas Andriukaitis, tarpukario Lietuvos valstybės tarnautojas, nuo jaunystės kovojau už tiesą ir teisingumą, drąsiai stojau prieš sovietinį totalitarizmą. Buvau septyniskart tardytas ir dukart sulaikytas KGB. Didžiuojuosi, kad likimas man suteikė galimybę dalyvauti Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos žygyje, kartu su kitais signatarais kurti ir 1990 m. kovo 11 d. pasirašyti Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Aktą, taip pat rengti Konstitucijos tekstą bei kitus pagrindinius Lietuvos įstatymus.

Nuo vaikystės svajojau būti gydytoju, tam pašvenčiau ir didelę savo gyvenimo dalį. Tačiau turiu ne tik mediko, bet ir istoriko diplomą. Visgi 1989 metais nuo mediko profesijos pasukau link veiklos, kurioje taip pat mačiau didelę prasmę – dėti valstybės pagrindus ir ją kurti. Esu vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo iniciatorių, šešiskart buvau išrinktas į Lietuvos Seimą. Teko eiti Seimo vicepirmininko, Seimo komitetų pirmininko ir vicepirmininko pareigas, Vyriausybėje dirbti Sveikatos apsaugos ministru. Esu paskaičiavęs, kad per savo politinę karjerą inicijavau virš 200 Lietuvos teisės aktų projektų arba jų pakeitimų, parašęs 26 kreipimusis į Konstitucinį Teismą, ginant Konstituciją ir Lietuvos įstatymus. Lietuvos kelyje į Europos Sąjungą atlikau daug svarbių darbų. Tuo metu vadovavau Seimo Europos reikalų komitetui, kuriame rengėme visos Lietuvos įstatyminės bazės suderinimą su Europos Sąjungos teise. Nuo 2014 metų lapkričio einu Europos Komisijos nario, atsakingo už sveikatą ir maisto saugą, pareigas.

Ne paslaptis, kad visuomeninėje veikloje yra visko – ir karšto, ir šalto, ir drungno.  Per ilgą laiką apie save teko išgirsti įvairių nuomonių ir vertinimų, ypatingai dėl mano principinių pozicijų, ginant viešąsias gerybes, pasisakant už įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir gerovę. Ir dar niekas nėra man papriekaištavęs, kad veikiu savanaudiškais tikslais, man nerūpi žmonių reikalai, esu neveiklus, ar su manimi neįmanoma diskutuoti ir rasti sąlyčio taškų. Turėdamas bendrą 30 metų patirtį įstatymų leidyboje bei jų įgyvendinime tiek nacionalinėje, tiek europinėje erdvėje, žinau, kaip svarbu klausytis žmonių balso. Moku tai daryti ir galiu pasakyti, kad  man svarbus yra kiekvienas žmogus, jo bėdos ir išgyvenimai. Padėti žmogui, suteikti jam viltį, parodyti kelią, ieškoti išeities – tai yra svarbiausia.

Vis tik pažvelgęs giliau, matau, kad nemenka dalis mano gyvenime yra skirta žmogaus ir visuomenės sveikatai. Kaip gydytojas – chirurgas ir kardiochirurgas su 23 metų stažu – sveikatą pirmiausiai suvokiu kaip fizinę, dvasinę ir socialinę kiekvieno žmogaus gerovę. Neretai matau, kad šiandien sveikatą suvokiame tik kaip ligos gydymą ir vis dar per mažai investuojame savo žinių, jėgų ir finansų į sveikatos išsaugojimą, į žmonių gyvenimo kokybės gerinimą.

Per visą savo gyvenimą, vienokiu ar kitokiu būdu, man tenka nuolat rūpintis mūsų visuomenės sveikata, stebėti jos moralinį, politinį ir ekonominį būvį, siūlyti savo receptus, kad mūsų visuomenė būtų sveika, kurianti ir klestinti. Atsakomybė prieš žmogų ir žmones yra versmė, iš kurios savo tautines ir socialines idėjas sėmė dr. J. Basanavičius, V. Kudirka, K. Grinius ir kiti lietuviai gydytojai, Lietuvos statytojai ir gynėjai.

Kairioji, pažangioji Lietuvos visuomenės dalis su Steponu Kairiu priešakyje nuolat gynė socialinį teisingumą, užstodami ypač tuos, kurie patys apsiginti negali. Kairiosios pažiūros man padėjo geriau suprasti iš savo darbo gyvenančių žmonių rūpesčius. Pratęsti šią didžią tradiciją – prižiūrėti, puoselėti visuomenės ir valstybės galias, gydyti negalias – yra svarbiausias mano siekis ir tikroji mano gyvenimo misija.

Nuo Gulago tremtinio iki Europos Komisijos nario – išties netrumpas kelias vieno žmogaus gyvenimui, kurį teko įveikti. Tikiu, kad tai dar ne viskas. Savo gyvenimu liudijau ir liudysiu, kad esu žmogus, kuris nieko nebijo. Laisvės, demokratijos ir teisingumo principai mano gyvenime yra kertiniai.

Susiję straipsniai

Close